Pradėta vykdyti Skuodo rajono lankytinų objektų apžiūra: aiškėja artimiausi planai

Paskelbta 21 gegužės, 2020 m., skiltyje Naujienos

2020 m. gegužės 20 d. Skuodo rajono savivaldybės mero pavaduotoja Daiva Budrienė apžiūrėjo situaciją dalyje Skuodo rajono lankytinų objektų. Buvo sprendžiama, ką būtina padaryti, kad šių objektų aplinka pagražėtų. Apžiūra bus tęsiama, kiti objektai bus lankomi artimiausiu metu.

Apžiūrint Šmitos versmės teritoriją, aptartas šiuo metu rengiamas projektas dėl Truikinų šaltinio vertybių sutvarkymo ir pritaikymo lankymui. Parengus projektą, prasidės darbai, kurių metu planuojama įrengti vandens pasisėmimo vietą, informacinius stendus, lieptelius, takelius, numatoma atnaujinti laiptus, įrengti poilsinę zoną su laužaviete, suoliuku, pavėsine, bus pastatyti konteineriai ir biotualetas, tačiau jie bus pastatyti ir pridengiami taip, kad netrikdytų natūralaus gamtos grožio.

Papildoma informacija. 1980 m. versmė paskelbta hidrologiniu gamtos paminklu. 1999 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Truikinų šaltinis paskelbtas hidrogeologiniu objektu, o 2002 m. įrašytas į valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą. Truikinų šaltiniui suteiktas valstybės saugomo objekto statusas.

5–6 metrų skersmens duburyje yra dvi versmės: viena gelsvai rusva, kita šviesiai pilkšva, priklausomai nuo dugno smėlio. Nuo versmių, skalaudamas akmenėlius ir medžių šaknis, bėga Šaltupis, vingiuojantis į Guntino upelį.Anksčiau kaimiečiai šiame šaltinyje mirkė linus, o išaustos drobės buvo labai baltos. Ten buvo girdomi gyvuliai. Tik kartą į akivarą nugarmėjo jautis ir karvė. Dabar akivaro gylis – 6 metrai (anksčiau buvo gilesnis). Manyta šias dvi „akis“ sujungti ir pastatyti užtvanką su malūnu, bet planai nebuvo įgyvendinti. XX amžiaus pradžioje prie šaltinio stovėjo koplyčia. Būta pasakojimų, kad ši versmė turėjusi gydomųjų savybių. Sąnarius, akis ir įvairias kitas ligas gydyti žmonės čia važiuodavę ir iš tolimesnių apylinkių. Su tuo siejęsi ir nemaža apeigų, kaip antai motinos specialiai čia kūdikius prausdavę. Beje, padavimų detalės liudytų ir apie gyvulių aukojimus versmei.

Kiek vėliau nuvykta į Skuodo mūšio vietą. Reikšmingas istorine prasme objektas prižiūrimas, tvarkomas, aplinka nušienauta.

Papildoma informacija. Skuodo mūšis (Scoden, Sckoden) įvyko 1259 m. Pagal archeologinius kasinėjimus nustatyta, kad ši vieta galėjo būti apie 6 kilometrai į pietvakarius nuo Skuodo, dabartiniame Luknės kaime.

Kuldigos (Goldingen) komtūras Bernhardas von Harenas, prisivijęs su grobiu grįžtančius žemaičius, Skuodo laukuose bandęs jiems pastoti kelią. Bet Bernhardo von Hareno vadovaujama kariuomenė susirėmimo su žemaičiais metu buvo visai sumušta. Mūšyje žuvo 33 riteriai ir didelė dalis Livonijos kariuomenės pusėje kovojusių kitų karių. Kompiliatyvinė Fabricijaus XVI a. Livonijos kronika nurodo, jog tąsyk prie Skuodo žuvo 1 500 Ordino kariuomenės karių. Šie faktai, anot šių dienų istorikų, yra kiek perdėti.

Pergalė prie Skuodo dar daugiau drąsos suteikė patiems žemaičiams. Jie stipriau ėmė priešintis Ordinui. Kovodami su juo, po metų Durbės mūšyje žemaičiai šventė dar didesnę, Pabaltijo šalių istorijoje dar reikšmingesnę pergalę.

Skuodo mūšio vieta Skuodo rajono gyventojų rūpesčiu paženklinta trimis liaudies meistrų sukurtais stogastulpiais. Jie padaryti 1998–2003 m. įgyvendinant tuometinio Skuodo rajono savivaldybės paminklotvarkininko, Žemaičių kultūros draugijos Skuodo skyriaus pirmininko Evaldo Razgaus projektą „Žengdami į ateitį, neužmirškime praeities“. Spėjamo mūšio vietoje pasodintas ąžuolynas.

Tądien taip pat apžiūrėtas Kubiliškės piliakalnis. Prioritetiniai darbai: piliakalnyje būtina nušienauti žolę, iškirsti menkaverčius krūmus, atnaujinti laiptus, įrengti naują informacinę lentą.

Jau dabar yra parengtas preliminarus stendo maketas, suderinus jo tekstinę ir vizualinę informaciją, maketas bus išsiųstas stendo gamybai.

Skuodo seniūnijos seniūnės paprašyta, kad piliakalnyje būtų atlikti trys plotų kirtimai.

Laiptų atnaujinimui ieškoma finansinių galimybių. Šiais metais buvo suremontuoti laiptų turėklai.

Visi šiame piliakalnyje atliekami darbai derinami su Valstybine miškų tarnyba.

Piliakalnis užregistruotas Lietuvos kultūros vertybių registre 1993 m. kovo 3 d.

• Dar vienas aplankytas piliakalnis – Puodkalių piliakalnis.  Priimtas sprendimas, kad  kasmet žolė būtų nupjaunama 2 kartus. Čia reikėtų taip pat iškirsti menkaverčius krūmus, sutvarkyti nuvirtusius medžius. Šis piliakalnis patenka į Kretingos miškų urėdijos teritoriją, todėl krūmų kirtimui reikalingas Valstybinės miškų tarnybos leidimas.

Papildoma informacija. Puodkalių piliakalnis yra vienas didžiausių Lietuvos ir Latvijos pasienyje.

•  Atvykus šalia Puodkalių kapinyno, pastebėta, kad informacinę lentelę užstoja medeliai. Juos reikia apgenėti ir ten nupjauti augančią žolę, kad informacija būtų lengvai pastebima.

Papildoma informacija. Kapinyne laidoti sudeginti mirusieji. Iš buldozeriais suardytų kapų surinkti lipdytos ir žiestos keramikos šukių, geležinių, žalvarinių ir kitų dirbinių apsilydę fragmentai. Kapinynas buvo įrengtas iki 7 m aukščio aukštumos kyšulyje, įsiterpusiame į Erlos upės slėnį. Pastačius užtvanką (1976 m.), pakilęs vanduo užliejo 2/3 kapinyno, pakeitė vietovės išvaizdą, likusi neužlieta kapinyno dalis atsidūrė drėgnoje vietoje, užaugo krūmai ir nendrės. Neužlieta kapinyno dalis randasi tvenkinio pusiasalio šiaurinėje dalyje.

Tą pačią dieną dar aplankytas Užluobės piliakalnis.  Jis priklauso fiziniams asmenims, tačiau šioje vietoje būtina nušienauti žolę, pašalinti krūmus (tam reikalingas leidimas, kelmai negali būti išrauti). Būtina diskutuoti, kaip padaryti patogų privažiavimą prie šio piliakalnio.

Papildoma informacija. Piliakalnis užregistruotas Lietuvos kultūros vertybių registre 1992 m. spalio 12 d..

Apžiūros metu taip pat nuvažiuota į Jedžiotų Piliakalnį. Čia susitikta su Aleksandrijos seniūnijos darbuotojais, nutarta pašalinti piliakalnyje esančius suolus, sutvarkyti nuvirtusius medžius, panaikinti šakų sankaupas, nupjauti žolę. Tai suplanuota padaryti iki gegužės 29 d.

Papildoma informacija.  Piliakalnyje lokalizuojama 1253 m. minimos kuršių Luobos vietovės pilis.

Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr.–XIII a.

Piliakalnis užregistruotas Lietuvos kultūros vertybių registre 1992 m. spalio 12 d.

Apžiūrėjus Jedžiotų piliakalnį, apžvelgta ir Lurdo aplinka. Skuodo seniūnijos seniūnei pranešta, kad būtina sutvarkyti, atnaujinti ir nudažyti suolus, tvorelę, informacinę lentą, laiptų turėklus, išvežti sukauptas atliekas, išpjauti menkaverčius krūmus, parūpinti atliekoms didesnę šiukšliadėžę. Numatyta, kad tai turėtų būti padaryta iki gegužės 29 d.

Papildoma informacija.  Lurdo atsiradimo istorija – Juozo Žadausko žemė šliejosi prie Luobos upės, prie aukšto jo skardžio. Vieną naktį buvo pavogti gražiausi ūkininko arkliai. Giliai išgyvendamas, Juozapas Žadauskas mintyse pažadėjęs užprašyti mišias, kad tik arkliai atsirastų. Tačiau kitą naktį sapne pasirodė angelas, kuris nupasakojo, kaip atrasti arklius, nurodęs pastatyti Lurdą ant Luobos upės kranto.

Kitą versiją papasakojo dukra Ona Riaukienė. Vieną naktį tėvas susapnavo, jog netoli jo namų pasirodė Dievo motina ir pasakė, kad jo arkliai lakstą Latvijoje. Rytą Juozas Žadauskas taręs sau, – jeigu Latvijoje rasiąs šiuos arklius, tai Švč. Mergelei Marijai pastatysiąs „Lurdą“. Nedvejodamas paslaptingu paliepimu, J. Žadauskas pasiryžo pastatyti vizijos metu matytą Lurdą. Nedelsiant buvo pradėta statyba. Pasirinktas skardis, pastatyti skardžio sutvirtinimai, nuleista Šv. Mergelės Marijos skulptūra ir pastatyta nišoje įrengtoje koplytėlėje. Po skulptūros kojomis iškalti tikslūs pastatymo metai. Taigi, 1936–1937 (1938) metais tame skardyje prie pat upės pastatė nedidelį Lurdą,  pasodino liepaičių, aptvėrė tvorele.

Prie naujo Lurdo šventinimo dalyvavo keturi kunigai. Šalia Lurdo yra iškastas šulinys. Jis buvęs apie 2 metrus nuo upės, o dabar – vos ne prie pat jos, nes upės vanduo pragriaužė krantą ir priartėjo.  Antrą kartą buvo šventinama, kai į iškastą šulinuką kunigas Lionginas Jankauskas supylė iš Prancūzijoje esančio Lurdo atvežtą vandenį. Tai buvo 1940 m.

Iki šios dienos čia dar žmonės meldžiasi Marijai prie jos garbei skirto altoriaus ar Marijos paveikslo, kuris papuošiamas gėlėmis.

Galiausiai aplankytas Šakalių Daukšių piliakalnis. Jame vyksta Daukšių bendruomenės renginiai. Prižiūrima, kad žolė būtų nupjauta.

Papildoma informacija.  Piliakalnis užregistruotas Lietuvos kultūros vertybių registre 1993 m. birželio 22 d.

Minėtų lankytinų objektų apžiūra buvo išties naudinga, matoma reali situacija, priimti sprendimai, ką ir kaip sutvarkyti, žinoma, dėl kokių darbų atlikimo dar reikia diskutuoti ir kuriems darbams būtina ieškoti finansavimo.

 

 

Dalintis

Parašykite komentarą